Keturiasdešimtmetis šiandien retai suvokiamas kaip amžiaus riba. Dažnas šiame gyvenimo etape gyvena aktyviai: dirba, sportuoja, augina vaikus, keliauja, kuria verslą ar planuoja ateitį. Vis dėlto tai gali būti metas, kai reikėtų į savo sveikatą pažvelgti kiek plačiau – ne tik paklausti savęs, kaip jaučiamės šiandien, bet ir įvertinti, kokį sveikatos rezervą turime ateičiai.
Vienas profilaktinis kraujo tyrimas tokio vaizdo ne visada suteikia. Metabolinė sveikata, kūno kompozicija, raumenų masė, kaulų būklė, kepenų sveikata ir fizinis pajėgumas – skirtingos sritys, tačiau kartu jos gali padėti geriau suprasti bendrą žmogaus sveikatos būklę ir nustatyti rizikos veiksnius.
LSMU Kauno ligoninės Konsultacinės medicinos centro vadovė, gydytoja gastroenterologė Elžbieta Trapenskė pabrėžia, kad kompleksinis ištyrimas neturėtų būti suprantamas kaip kuo didesnio tyrimų skaičiaus atlikimas.
„Svarbiausia ne atlikti kuo daugiau tyrimų, o atsirinkti tuos, kurie konkrečiam žmogui yra prasmingi ir kurių rezultatai gali pakeisti tolesnius medicininius sprendimus“, – sako E. Trapenskė.
Kodėl vien kraujo tyrimų gali nepakakti?
Profilaktinis sveikatos patikrinimas dažnai prasideda nuo kraujo tyrimų. Vertinami gliukozės, cholesterolio, kepenų fermentų, kraujo ląstelių ir kiti rodikliai.
Tačiau žmogus gali neturėti jokių nusiskundimų, nors jo organizme jau yra tam tikrų metabolinės sveikatos pokyčių.
Vienas svarbiausių vertinimo aspektų – kardiometabolinė rizika. Padidėjęs kraujospūdis, gliukozės ir lipidų apykaitos sutrikimai, nutukimas, ypač visceralinių riebalų kaupimasis, yra tarpusavyje susiję rizikos veiksniai. Jų derinys siejamas su didesne 2 tipo cukrinio diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.
Todėl išsamesnis sveikatos vertinimas gali apimti ne tik įprastus laboratorinius tyrimus, bet ir individualiai parenkamus rodiklius, padedančius įvertinti gliukozės ir lipidų apykaitą, kepenų bei inkstų funkciją ir kitus klinikiniu požiūriu svarbius parametrus.
„Gera savijauta pati savaime neleidžia atmesti visų sveikatos rizikos veiksnių. Vertinant žmogų svarbu atsižvelgti į jo amžių, gyvenimo būdą, šeiminę anamnezę, kūno sudėtį, kraujospūdį ir laboratorinius duomenis. Tik tada galima susidaryti išsamesnį vaizdą“, – teigia E. Trapenskė.
Svoris ne visada parodo, kas vyksta organizme
Dar vienas svarbus aspektas – kūno kompozicija. Kūno masės indeksas ir svoris suteikia tam tikros informacijos, tačiau neparodo, kiek žmogaus kūne yra raumenų, kiek riebalinio audinio ir kaip šie audiniai pasiskirstę. Du vienodo svorio žmonės gali turėti gana skirtingą kūno kompoziciją ir fizinį pajėgumą.
Todėl vertinant kūno kompoziciją analizuojama riebalinė ir liesoji masė, raumenų masė, o priklausomai nuo pasirinkto metodo – ir visceralinių riebalų rodiklis, kuris koreliuoja su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Tai aktualu ir kalbant apie svorio kontrolę. Vidutiniame amžiuje tikslas nebūtinai turėtų būti kuo mažesnis svoris. Ne mažiau svarbu išsaugoti raumenų masę ir mažinti perteklinį riebalinį audinį.
„Svoris yra tik vienas iš rodiklių. Vertinant žmogaus sveikatą svarbu suprasti, iš ko tas svoris susideda. Ypač svarbu neprarasti raumenų masės tuo metu, kai mažinamas kūno svoris“, – pažymi gydytoja.
Tai ypač aktualu, nes su amžiumi raumenų masė ir fizinis pajėgumas gali mažėti. Todėl fizinis aktyvumas ir pakankamas baltymų bei kitų maistinių medžiagų kiekis tampa svarbia ilgalaikės sveikatos strategijos dalimi.
Kaulų būklė – ne tik vyresnio amžiaus žmonių klausimas
Apie kaulų sveikatą dažniausiai susimąstoma vyresniame amžiuje, tačiau kaulinio audinio būklei įtakos turi daug veiksnių, kurie veikia gerokai anksčiau.
Tarp jų – amžius, hormoniniai pokyčiai, fizinis aktyvumas, mityba, kūno masė, buvę lūžiai, tam tikros ligos ir vartojami medikamentai. Pavyzdžiui, osteoporozės ir trapiųjų lūžių riziką didina mažas kūno svoris, fizinio aktyvumo stoka, rūkymas, kai kurie vaistai ir kiti veiksniai.
Vienas pagrindinių kaulų mineralinio tankio vertinimo metodų yra DEXA, arba DXA, tyrimas.
Tačiau tai nėra tyrimas, kurį reikėtų automatiškai atlikti kiekvienam 40-mečiui. Jo tikslingumas priklauso nuo individualios rizikos.
„Kaulų mineralinio tankio tyrimas turi būti vertinamas individualiai. Svarbu atsižvelgti į žmogaus amžių, lytį, buvusius lūžius, ligas, vartojamus vaistus ir kitus rizikos veiksnius. Prevencija nėra visų įmanomų tyrimų atlikimas“, – sako E. Trapenskė.
Kepenys – metabolinės sveikatos dalis
Gastroenterologai vis daugiau dėmesio skiria ir metabolinės sveikatos bei kepenų sąsajai.
Metabolinės disfunkcijos sukelta steatotinė kepenų liga, trumpinama MASLD, susijusi su kardiometaboliniais rizikos veiksniais. Jos spektras gali apimti kepenų suriebėjimą, uždegiminį pažeidimą, fibrozę ir cirozę.
Svarbu ir tai, kad kepenų suriebėjimas ar ankstyvas kepenų pažeidimas ne visada sukelia aiškius simptomus.
Pasak E. Trapenskės kepenų ligos gali ilgą laiką nesukelti specifinių simptomų. Todėl vertinant kepenų būklę svarbu žiūrėti plačiau – atsižvelgti į metabolinius rizikos veiksnius, laboratorinių tyrimų rezultatus ir, kai yra indikacijų, atlikti papildomus tyrimus.
Priklausomai nuo situacijos gali būti atliekamas riebalų kiekio tyrimas (Liposcan) ir kepenų elastografija. Abu tyrimai yra neinvaziniai diagnostiniai metodai, leidžiantys nustatyti kepenų suriebėjimo laipsnį ir kepenų fibrozės stadiją.
Kepenų suriebėjimas vertinamas skaitine verte – tai leidžia monitoruoti kepenų suriebėjimo dinamiką kontrolinių tyrimų metu, kuomet vertinama, kaip pacientui sekasi laikytis gyvenimo būdo, mitybos ir gydymo rekomendacijų.
Todėl vien klausimo, ar kepenys „suriebėjusios“, ne visada pakanka. Gydytojui svarbu įvertinti ir bendrą paciento rizikos profilį.
Kiek organizmas pajėgus dirbti fizinio krūvio metu?
Dar viena sveikatos vertinimo sritis – kardiorespiracinis pajėgumas. Žmogus gali nesiskųsti dusuliu ar kitais simptomais, tačiau jo fizinis pajėgumas ir organizmo reakcija į krūvį gali būti labai skirtingi. Spiroergometrija, arba kardiopulmoninis fizinio krūvio mėginys, leidžia fizinio krūvio metu kartu vertinti kvėpavimo, kraujotakos ir medžiagų apykaitos reakcijas.
Vienas svarbiausių parametrų yra VO₂ max – didžiausias deguonies suvartojimas fizinio krūvio metu. Tačiau kardiopulmoninis krūvio mėginys suteikia gerokai daugiau informacijos nei vien šis skaičius: vertinami įvairūs rodikliai, padedantys suprasti fizinio pajėgumo ribojimo mechanizmus ir, tam tikrais atvejais, individualizuoti fizinio krūvio rekomendacijas.
„Spiroergometrija leidžia įvertinti, kaip organizmas prisitaiko prie didėjančio fizinio krūvio. Vertinamas ne vien vienas rodiklis, bet visa organizmo reakcija – širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo bei metabolinė sistemos“, – aiškina E. Trapenskė.
Todėl aktyviai sportuojančiam žmogui arba norinčiam kryptingai gerinti fizinę būklę gali būti naudinga žinoti ne tik, kiek kartų per savaitę jis treniruojasi, bet ir kaip jo organizmas toleruoja fizinį krūvį.
Hiperbarinė oksigenoterapija – tik esant medicininei indikacijai
Ilgaamžiškumo ir sveikatos optimizavimo temoje daug dėmesio tenka įvairioms papildomoms procedūroms. Tačiau čia svarbu atskirti mediciniškai pagrįstą gydymą nuo procedūrų, kurios siūlomos kaip bendro sveikatingumo priemonės.
Hiperbarinė oksigenoterapija – medicininis gydymo metodas, kai pacientas specialioje slėgio kameroje kvėpuoja medicininiu deguonimi. Šis metodas turi nustatytas medicinines indikacijas ir nėra universali priemonė, skirta senėjimui stabdyti.
„Hiperbarinė oksigenoterapija turi būti vertinama kaip medicininis gydymo metodas. Jos taikymas turi būti pagrįstas konkrečia indikacija, o ne vien žmogaus amžiumi ar noru išbandyti papildomą procedūrą“, – pabrėžia E. Trapenskė.
Tai svarbi taisyklė kalbant ir apie kitus sveikatos optimizavimo metodus: pirmiausia turi būti aišku, kokią problemą norima spręsti, o tik tada pasirenkama konkreti priemonė.
Svarbiausia – ne tyrimų skaičius, o tai, kas vyksta po jų
Kompleksinis sveikatos ištyrimas savaime žmogaus sveikatos nepagerina.
Tikroji jo vertė atsiranda tada, kai gauti rezultatai interpretuojami ir tampa konkrečių sprendimų pagrindu.
Laboratoriniai rodikliai, kūno kompozicija, kaulų būklė, kepenų tyrimai ir kardiorespiracinis pajėgumas gali papildyti vienas kitą. Tačiau tai nėra automatinė diagnozė – tyrimų rezultatus būtina vertinti atsižvelgiant į žmogaus anamnezę, simptomus, rizikos veiksnius ir klinikinę situaciją.
„Tyrimų rezultatai yra tik viena sveikatos vertinimo dalis. Svarbiausia – juos susieti su žmogaus klinikine situacija ir nuspręsti, ar reikia keisti gyvenimo būdą, atlikti papildomus tyrimus, stebėti tam tikrus rodiklius ar pradėti gydymą“, – teigia E. Trapenskė.
Priklausomai nuo rezultatų, individualus planas gali apimti mitybos ir fizinio aktyvumo korekciją, kūno kompozicijos gerinimą, kardiometabolinių rizikos veiksnių kontrolę, raumenų ir kaulų sveikatos stiprinimą ar, esant diagnozei ir indikacijoms, medikamentinį gydymą.
Ne viską reikia gydyti – kai ką svarbu pastebėti laiku
Ilgaamžiškumo medicina kartais pristatoma kaip siekis kuo ilgiau išlikti jaunam. Tačiau medicininiu požiūriu daug svarbesnis yra kitas tikslas – kuo ilgiau išsaugoti žmogaus funkcionalumą ir sumažinti išvengiamų ligų bei jų komplikacijų riziką.
Todėl 40 metų neturėtų būti suprantami kaip privaloma riba, nuo kurios žmogui reikia atlikti daugybę tyrimų.
Tai veikiau amžiaus tarpsnis, kai verta iš naujo įvertinti savo rizikos veiksnius: fizinį aktyvumą, kūno sudėtį, kraujospūdį, gliukozės ir lipidų apykaitą, mitybą, alkoholio vartojimą, rūkymą, miegą ir kitus sveikatai svarbius aspektus.
„Prevencija prasideda ne nuo tyrimų skaičiaus. Ji prasideda nuo klausimo, kokių sveikatos problemų šiam žmogui galima išvengti arba jų riziką sumažinti. Tyrimai turi padėti į šį klausimą atsakyti“, – sako E. Trapenskė.
Todėl sveikatos rezervą galima vertinti ne kaip vieną konkretų skaičių, o kaip kelių tarpusavyje susijusių dalykų visumą – metabolinę sveikatą, fizinį pajėgumą, raumenų ir kaulų būklę, kepenų bei širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatą.
Kuo anksčiau nustatomi koreguojami rizikos veiksniai, tuo daugiau galimybių juos keisti dar prieš atsirandant ligos simptomams ar komplikacijoms.
Ir būtent čia ilgaamžiškumo sąvoka įgauna medicininę prasmę: ne vien gyventi ilgiau, bet kuo ilgiau išsaugoti sveikatą, savarankiškumą ir gebėjimą gyventi aktyviai.