Eglei šiandien – 49-eri. Jau daugelį metų ji dirba socialine darbuotoja, kasdien bendrauja su šeimomis ir vaikais. Laisvalaikiu moteris kuria išskirtinius drabužius – kadaise buvęs pomėgis pamažu išaugo į širdžiai mielą verslą. Jos ateities planuose – edukacijų erdvės kūrimas ir kuo daugiau brangaus laiko su anūkais. Tačiau už šio veiklaus, kūrybingo gyvenimo slypi ir nelengva patirtis: prieš dvylika metų Eglė išgirdo krūties vėžio diagnozę. Šiandien ji atvirai pasakoja apie baimę, gydymą, tikėjimą ir tai, kodėl rūpinimosi savimi nereikėtų atidėti rytojui.
Praėjo dvylika metų nuo dienos, kai Jums buvo diagnozuotas krūties vėžys. Ar būna dienų, kai apie ligą visai nepagalvojate
Būna, ypač kai įsisuku į kasdienius darbus. Tačiau apie diagnozę vis dar pagalvoju dažnai. Kartais atrodo, tarsi viskas būtų nutikę vakar. Prisimenu tą laiką ir dėkoju, kad šiandien esu čia. Išmokau su šia patirtimi gyventi.
Jei galėtumėte kelioms minutėms prisėsti šalia savęs prieš diagnozę, ką tai moteriai pasakytumėte?
Patarčiau labiau save mylėti ir savimi rūpintis, dažniau mėgautis gyvenimu, daugiau dėmesio ir meilės skirti artimiesiems. Juk tikroji laimė – kai esi sveikas pats ir sveiki tavo mylimi žmonės.
Ar prisimenate pirmąją savo mintį, kai išgirdote diagnozę?
Tikrai nepradėjau galvoti apie mirtį. Pirmoji mintis buvo: gyvensiu ir kovosiu. Tik reikėjo susidėlioti mintis, suprasti, kaip priimti tai, ką sužinojau, ir kaip nuo šiol gyventi. Paprašiau vyro, mamos ir vaikų savaitę neatvažiuoti į ligoninę. Norėjau pati apsiprasti su mintimi, kad sergu vėžiu. Nenorėjau matyti jų baimės, reakcijos ar gailesčio.
Ko tuo metu labiausiai bijojote? Ar tos baimės pasitvirtino?
Labiausiai slėgė nežinomybė: kas manęs laukia, kaip vyks gydymas, kaip ištversiu procedūras, chemoterapiją ir spindulinį gydymą, kaip į visa tai reaguos organizmas. Bijojau skausmo, prastos savijautos. Vis dėlto nebuvo baisiau, nei įsivaizdavau. Dar tada sau aiškiai pasakiau, kad visa tai – gydymo dalis, kurią turiu išgyventi. Tai tapo savotiška mano malda: dabar skauda, dabar sunku, bet visa tai darau tam, kad vėliau būtų geriau.
Kas gydantis buvo sunkiau, nei aplinkiniai galėtų įsivaizduoti? O kas pasirodė lengviau, nei tikėjotės?
Sunkiausia buvo priimti savo būseną ir nežinią, kai dar nesupranti, su kuo susidūrei ir kas tavęs laukia. Liga iš tiesų baisi. Po chemoterapijos jausdavausi labai sunkiai, tačiau vos tik galėdavau pakilti iš lovos, stengdavausi eiti, dalyvauti, gyventi. Eidavau į kiną, koncertus, šventes, leisdavau laiką su šeima. Norėjau kuo daugiau būti su vaikais.
Kada pirmą kartą po gydymo pajutote ne tik „aš išgyvenau“, bet ir „aš gyvenu“?
Gydymas truko ilgai. Kiekvieną kartą, kai pasijusdavau geriau, sau sakydavau: aš gyva, aš gyvenu. Džiugino net paprasčiausi dalykai – galimybė išplauti indus ar pasirūpinti namais. O ką jau kalbėti apie galimybę apkabinti vaikus ir matyti, kaip jie auga. Tai ir yra gyvenimas. Net sunkiausiomis akimirkomis manęs neapleido optimizmas, malda ir tikėjimas. Kol turiu tikėjimą, tol jaučiu, kad gyvenu.
Grįžkime į laiką prieš diagnozę. Kaip liga buvo aptikta?
Man buvo 37-eri. Iki tol nesitikrinau, nes jaučiausi sveika. Vieną dieną visiškai netyčia krūtyje apčiuopiau guzelį ir kreipiausi į gydytojus. Nejaučiau nei skausmo, nei kitų simptomų. Po tyrimų buvo nustatytas krūties navikas, o po operacijos paaiškėjo, kad jis piktybinis, vėžys išplitęs į pažasties limfmazgius. Man buvo diagnozuotas III stadijos krūties vėžys. Dukrai tuomet buvo šešeri, sūnui – penkiolika metų.
Ar pagalvojate, kas būtų nutikę, jei vizitą pas gydytoją būtumėte atidėjusi pusmečiui ar metams?
Kai apčiuopiau guzelį, jis jau buvo gana didelis – gal apie tris centimetrus. Iš gydytojų reakcijos supratau, kad delsti negalima. Nuo guzelio aptikimo iki operacijos praėjo vos kelios savaitės. Tuomet paaiškėjo, kad liga jau buvo išplitusi į pažasties limfmazgius, todėl pirmiausia nuspręsta operuoti. Jei būčiau delsusi dar ilgiau, galbūt manęs šiandien čia nebūtų.
Koks gydymas Jums buvo skirtas ir kiek jis truko?
Pirmiausia man buvo atlikta operacija. Po jos laukė šeši chemoterapijos kursai, spindulinis gydymas, o vėliau – kelerius metus trukęs gydymas vaistais, taip pat biologinė terapija.
Kodėl, Jūsų manymu, kartais taip lengvai atidedame sveikatos patikras, nors randame laiko daugybei kitų dalykų?
Gal todėl, kad dar nesame susidūrę su skaudžia patirtimi. Atrodo, kad mus liga aplenks, kad gal ne dabar, gal tik senatvėje. Bet liga neklausia nei amžiaus, nei žmogaus padėties gyvenime.
Ar ir dabar reguliariai lankotės pas gydytojus?
Taip, man taikoma ilgalaikė stebėsena. Kartą per metus atlieku tyrimus: echoskopiją, mamografiją, kraujo tyrimus. Dabar save net pavadinčiau pavyzdinga paciente. Rūpinuosi sveikata, tikrinuosi ir dėl kitų ligų, dalyvauju prevencinėse programose. Taip pat skatinu rūpintis savimi kitus, ypač savo dukrą.
Ar Jūsų šeimoje anksčiau buvo krūties vėžio atvejų?
Ne, mūsų šeimoje tokių atvejų nebuvo.
Ką pasakytumėte moteriai, kuri skaito šį interviu ir galvoja: „Man nieko nėra, pasitikrinsiu kada nors“?
Nelaukite to „kada nors“. Mylėkite save ir nebijokite pasitikrinti dabar. Laiku pasitikrinus ir sužinojus, kad viskas gerai, galima dar stipriau džiaugtis gyvenimu. Gyvenimas nuostabus, todėl neatidėliokite to, kas svarbu.