Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, dažniau prisimename išėjusius artimuosius, lankome jų kapus ir mintimis sugrįžtame prie kartu praleistų akimirkų. Tai laikas, kai greta ilgesio kyla klausimų apie gyvenimo prasmę, mirtį, tikėjimą ir mūsų santykius su tais, kurie vis dar yra šalia.
LSMU Kauno ligoninės dvasinės asistentės – sesuo vienuolė Pranciška Neringa Bubelytė ir Kristina Šeštokienė – kasdien lydi sunkiai sergančius pacientus bei jų artimuosius. Jų patirtys atskleidžia, kaip žmogų keičia susidūrimas su liga ir mirties artumu, kokios pagalbos jam prireikia sunkiausiomis akimirkomis ir kodėl svarbiausių žodžių nereikėtų atidėti.
Kai gyvenimas sustabdo
Kol esame sveiki, dažnai atrodo, kad turime pakankamai laiko įgyvendinti planus, pasiekti tikslus ir išspręsti tai, kas neramina. Tačiau liga, netektis ar susidūrimas su mirties artumu gali iš esmės pakeisti požiūrį į gyvenimą. Sesuo Pranciška Neringa Bubelytė pastebi, kad tokiais momentais žmogus pradeda kelti klausimus, kuriems įprastame gyvenimo ritme ne visada skiria pakankamai dėmesio.
„Žmogaus gyvenimas išties yra labai trapus ir kartais labai nenuspėjamas. Kol žmogus stiprus ir sveikas, atrodo, viskas gyvenime paprasta, pasiekiama ir įmanoma. Tačiau liga, netektis ir mirtis daugeliu atvejų sustabdo žmogų su klausimu: kokia gyvenimo prasmė? Kam aš gyvenu? Ar pakanka, kad tik dirbčiau, pirkčiau ir mirčiau?“ – klausia sesuo vienuolė.
Anot jos, sunkūs išgyvenimai gali paskatinti žmogų keistis, kitaip pažvelgti į save ir ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės. Kristina Šeštokienė gyvenimo prasmę taip pat sieja su tuo, kaip gyvename šiandien ir kokius pasirinkimus darome. Jos įsitikinimu, žmogaus būtis neapsiriboja vien fiziniu gyvenimu.
„Žmogaus kūnas mirtingas. Jis turi savo galiojimo laiką. Vienų ilgesnį, kitų trumpesnį. Mirsim visi. Bet žmogus nėra vien kūnas. Žmogus turi sielą, gal tiksliau – žmogaus siela turi kūną. O siela – nemirtinga ir tai yra Geroji Naujiena“, – savo tikėjimu dalijasi Kristina Šeštokienė.
Dvasinė pagalba – būti šalia ir suteikti vilties
Sunki liga paliečia ne tik žmogaus kūną. Ji gali sukelti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, paskatinti ieškoti atsakymų apie kančios prasmę, Dievą ar ateitį. Tokiais momentais dvasinė pagalba tampa galimybe išsakyti tai, kas slegia, ir nelikti vienam su savo klausimais.
Kristina Šeštokienė pabrėžia, kad dvasinio asistento darbe nėra vieno visoms situacijoms tinkančio būdo. Kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai, todėl svarbiausia – jį išgirsti ir sukurti saugią erdvę pokalbiui.
„Tiesiog būti, būti čia ir dabar. Matyti, girdėti, jausti ir atliepti. Nėra procedūrų aprašymo, nes kiekviena diena, kiekviena situacija, kiekvienas žmogus yra kitoks. Bet pagrindinis tikslas vis tiek išlieka būti ir dovanoti viltį“, – dvasinės asistentės veiklos esmę apibūdina Kristina Šeštokienė.
Sesuo Pranciška Neringa Bubelytė taip pat pasakoja, kad pacientai dažnai klausia apie juos užklupusį blogį, kančios prasmę ar Dievą. Kartais liga jiems atrodo tarsi bausmė už gyvenimo pasirinkimus. Tokiais atvejais svarbu išgirsti žmogaus abejones ir padėti atrasti dvasinę atramą.
„Pacientai dažnai klausia apie juos ištikusį blogį, apie kančios prasmę, apie Dievo įvaizdį, kurį, deja, dažnai neša per gyvenimą visai ne tokį, koks Jis yra iš tikrųjų. Mūsų darbas yra duoti viltį ir palikti žinią, kad kančia nėra galutinis žmogaus gyvenimo etapas“, – sako sesuo Pranciška Neringa Bubelytė.
Apie susitaikymą ir mirtį svarbu kalbėtis dar esant kartu
Artėjant gyvenimo pabaigai, žmonėms dažnai norisi atsiprašyti, atleisti, padėkoti ar atsisveikinti. Tačiau kartais santykiai būna sudėtingi, o svarbiausi žodžiai taip ir lieka neištarti. Sesuo Pranciška Neringa Bubelytė prisimena pacientę, kuri sunkiai sirgdama laukė iš užsienio turėjusios grįžti dukros. Jų santykiai buvo konfliktiški, tačiau dukra galiausiai nusprendė negrįžti. Ši istorija dvasinei asistentei liko skaudus priminimas, kokią reikšmę gali turėti galimybė susitaikyti.
„Didžiausias tokių pacientų prašymas būna ramybės troškimas, susitaikymas su Dievu ir su artimaisiais“, – atvirauja sesuo vienuolė.
Tikintiems pacientams susitaikyti gali padėti Ligonių sakramentas, malda ir pokalbis apie tai, kas slegia. Jei žmogus ar jo artimieji nežino, nuo ko pradėti, pagalbos galima kreiptis į dvasinius asistentus ir klinikinės pastoracijos savanorius.
Ne mažiau svarbu nebijoti kalbėtis ir apie pačią mirtį. Tokie pokalbiai gali būti nelengvi, tačiau padeda geriau suprasti sunkiai sergančio žmogaus norus – kur jis norėtų būti gyvenimo pabaigoje, kaip norėtų atsisveikinti, kokios pagalbos ar religinių apeigų pageidautų.
Sesuo Pranciška Neringa Bubelytė ragina šių klausimų neatidėti, kol žmogus nebegalės apie juos kalbėti. Kristina Šeštokienė primena, kad ne visada būtina ieškoti ypatingų žodžių – kartais svarbiausia nuoširdžiai parodyti savo jausmus.
„Nuo ko pradėti? Pasakyti, kad myli, vertini, brangini tą žmogų, koks jis ar ji tau brangus, svarbus. Svarbiausia – nuoširdumas, tikrumas, jausmas. Kartais nereikia žodžių, užtenka buvimo, apkabinimo, galvos ar rankos paglostymo, šypsenos“, – dalijasi Kristina Šeštokienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad sunkiai sergančiam artimajam kartais didžiausia pagalba yra ne bandymas surasti tinkamą atsakymą ar pakeisti situaciją, o gebėjimas tiesiog išbūti šalia.
„Pirmiausia – nuoširdumas, rūpestis, meilė ir dėmesys. Kartais ne žodžiai svarbiausia. Kartais jaučiamės tokie bejėgiai, kad išbūti šalia sunkiai sergančio, merdėjančio artimojo prilygsta žygdarbiui. Tas išbuvimas kančioje, atlikimas visko, ką gali tą minutę, žinojimas, kad viskas išsakyta, viskas padaryta, atlikta, suteikia ramybę ateityje ir šviesesnį gedulą“, – atvirai kalba Kristina Šeštokienė.
Netekties skausme svarbu leisti sau gedėti
Artimojo netektis gali palikti ne tik ilgesį, bet ir kaltės jausmą – dėl to, ko nespėjome pasakyti ar padaryti. Gedint svarbu leisti sau išgyventi skausmą, neslėpti jausmų ir nebijoti priimti kitų pagalbos.
Kristina Šeštokienė ragina prisiminti ne vien paskutines akimirkas, bet ir visą kartu patirtą meilę, draugystę, dėmesį bei rūpestį. Ji pabrėžia, kad gedėjimas neturi vieno teisingo būdo ar trukmės.
„Leisti sau išliūdėti, išbūti. Nebijoti dalintis savo skausmu – jis sumažėja. Leisti sau būti netobulu, leisti kitam tavimi pasirūpinti“, – ragina Kristina Šeštokienė.
Sesuo Pranciška Neringa Bubelytė primena, kad ir po artimojo mirties galima mintyse su juo kalbėtis, atsiprašyti ar atsisveikinti. Tam gali padėti malda, uždegta žvakė, prisiminimai ar pokalbis su dvasiniu asistentu. Svarbu rasti sau priimtiną būdą išgyventi netektį ir susitaikyti su tuo, kas įvyko.
Mirties akivaizdoje dar labiau norisi gyventi
Kasdienis susidūrimas su liga ir mirtimi keičia ir pačių dvasinių asistentių požiūrį į gyvenimą. Kristina Šeštokienė sako, kad ši patirtis dar labiau sustiprino norą neatidėlioti svarbių dalykų ir kiekvieną dieną gyventi sąmoningai.
„Kuo daugiau mirties matai, tuo daugiau norisi gyventi čia ir dabar, kol dar gali, kol dar turi laiko čia Žemėje. Nieko neatidėlioti, užmigti kas vakarą ramia širdimi ir sąžine, kad padariau viską, kas nuo manęs priklausė. Pagirti, padėkoti, pamatyti, atsiprašyti dabar, nes kito karto gali nebebūti“, – prisipažįsta Kristina Šeštokienė.
Sesuo Pranciška Neringa Bubelytė ragina nepamiršti, kad gyvenimo vertę kuria ne vien pasiekti tikslai ar sukaupti daiktai, bet pirmiausia santykiai su kitais žmonėmis.
„Pirma, branginkime gyvenimą. Jis yra „generalinė repeticija“ to, kas mūsų laukia Amžinybėje. Antra, branginkime santykius“, – pabrėžia sesuo Pranciška Neringa Bubelytė.
Kristina Šeštokienė taip pat primena, kad meilę, dėmesį ir šilumą galime dovanoti vieni kitiems dar būdami kartu.
„Visas tas dovanas ir mes galim palikti, dovanoti, kol dar esam gyvi. Pačios brangiausios dovanos – nieko nekainuoja. Gyvenimą reikia gyventi čia ir dabar, neatidėliojant, nepaisant, ką kiti pasakys ar pagalvos“, – pataria Kristina Šeštokienė.
Vėlinės – tai ne tik laikas prisiminti išėjusius artimuosius, bet ir proga atsigręžti į tuos, kurie yra šalia. Paskambinti pasiilgtiems, padėkoti, atsiprašyti ar tiesiog skirti daugiau laiko buvimui kartu. Juk svarbiausių žodžių nereikia palikti rytdienai.