Savanorystė ligoninėje: patirtis, kuri keičia
Kas paskatina jauną žmogų savo atostogas skirti ne poilsiui, o savanorystei ligoninėje? Šešiolikmetės Patricijos Danytės istorija – atsakymas tiems, kurie svarsto, bet dar nedrįsta žengti šio žingsnio.
„Nuo pirmos dienos jaučiau, kad esu savo vietoje“, – pasakojimą apie savo patirtį ligoninėje pradeda Patricija. Apie medicinos studijas svajojanti mergina iš Vilniaus atvyko jau turėdama aiškų tikslą – pažinti mediciną iš arti. Nors iš pradžių domėjosi galimybėmis sostinėje, tačiau ne kartą išgirdusi neigiamus atsiliepimus, nusprendė pasirinkti LSMU Kauno ligoninę.
„Jau vien pavadinimas rodo, kad tai universitetinė ligoninė. Žinojau, kad čia dirba daug rezidentų ir jaunų gydytojų, todėl tikėjausi dinamiškos aplinkos ir galimybės mokytis. Šis pasirinkimas pasiteisino su kaupu“, – pasakoja ji.
Savanorystė, kuri pranoksta lūkesčius
Patricija dirbo skubios pagalbos pagalbos bei ortopedijos ir traumatologijos skyriuose. Tai nebuvo tik stebėtojos patirtis – čia ji pati galėjo patirti ligoninės kasdienybę, stebėti greitus sprendimus ir prisidėti prie pacientų priežiūros.
„Čia nėra monotonijos. Kiekvienas pacientas skirtingas, kiekviena situacija nauja. Tai įtraukia ir suteikia galimybę tobulėti kiekvieną dieną.“
Atvykdama Patricija neturėjo didelių lūkesčių. Manė, kad jos vaidmuo nebus reikšmingas.
„Realybė buvo visai kitokia. Jau pirmą dieną buvau įtraukta į įvairias veiklas. Dalyvavau pacientų apklausose, stebėjau ir padėjau atliekant perrišimus, gipsavimą, dalyvavau operacijose. Galėjau matyti viską savo akimis.“
Aplinka, kuri suteikia galimybę mokytis
Didžiausią įspūdį Patricijai paliko ligoninės personalas. „Niekas nežiūrėjo į mane kaip į jauną ar nepatyrusią. Priešingai – buvau priimta, įtraukta, manimi pasitikėta.“
Pirmoji diena, kuri dažnam galėtų kelti nerimą, jai tapo patvirtinimu, kad pasirinktas kelias yra teisingas.
„Mačiau ir kraujo, ir sudėtingų traumų, tačiau tai manęs neišgąsdino. Visa tai tik dar labiau sustiprino norą čia būti. Kasdien ateidavau anksti ir išeidavau vėlai, vis norėdama sužinoti dar daugiau“.
Patirtys, kurios išlieka visam gyvenimui
Savanorystė ligoninėje – tai ne tik praktika, bet ir žmogiškos patirtys, kurios keičia požiūrį.
Viena iš Patricijai labiausiai įsiminusių situacijų – rimtą kojos traumą patyręs vyras.
„Atvežė vyrą su kojos lūžiu. Padėjau jį nuvežti į rentgeno kabinetą. Pakeliui jis buvo kalbus, bendravome, pajuokavome. Tik vėliau pamačiau, kad tai atviras lūžis. Tokios akimirkos leidžia suprasti, kokia atsakomybė slypi medicinoje.“
Paklausta apie tai, kada ji suprato, kad savanorystė yra prasminga veikla, mergina nedvejoja.
„Registratūroje pastebėjau vežimėlyje sėdintį pacientą. Jam sunkiai sekėsi laviruoti koridoriumi, tad pasisiūliau padėti. Man atrodė, kad aš nepadariau nieko ypatingo, tačiau jis buvo nuoširdžiai dėkingas. Už pagalbą padovanojo savo rankomis drožtą angeliuką. Tai buvo momentas, kai supratau, kad net maža pagalba gali turėti didelę reikšmę.“
Vertybės, kurias formuoja savanorystė
Svarbia pamoka savanorei tapo gebėjimas matyti žmogų be išankstinių nuostatų ir suvokimas, kad skubi pagalba yra suteikiama nepriklausomai nuo to, kas tu ir kiek ilgai jau lauki.
„Buvo situacija, kai atvežė kalinį. Pirma reakcija žmogiška – smalsumas, vertinimas. Tačiau greitai supratau, kad medicinoje tai neturi vietos. Visi pacientai yra lygūs ir turi vienodą teisę į pagalbą.“
Kvietimas tiems, kurie dar svarsto
Patricijos istorija – tai ne tik asmeninė patirtis, bet ir kvietimas kitiems. Mergina teigia įgavusi daug patirties ir turėjusi ypatingą laiką, kurį norėtų vėl pakartoti.
„Savanorystė – tai galimybė prisidėti prie gero darbo, nesitikint nieko mainais, bet gaunant labai daug. Svarbiausia – nebijoti. Ateiti, pabandyti, įsitraukti. Jausmas, kai galėti padėti kitam žmogui, yra neapsakomas“, – sako Patricija.
Vertę kurianti savanorystė
„Savanorystė mūsų ligoninėje yra daugiau nei pagalba pacientui. Tai be galo nuoširdus žmogiškasis ryšys, kuris suteikia saugumo, empatijos ir tikrumo jausmą kiekvienam pacientui. Savanoriai savo buvimu keičia žmonių nuotaikas, o kartais net visą jų patirtį ligoninėje. Savanorystė praturtina ir pačius savanorius, suteikdama prasmingo darbo jausmą, praplėsdama savanorio suvokimą apie sveikatos priežiūros sistemą ir, žinoma, leidžia pajausti nuoširdžią bendrystę. Labai vertinu kiekvieno žmogaus apsisprendimą skirti savo laiką kitiems ir nuoširdžiai kviečiu prisijungti visus, kurie nori prisidėti bent maža dalele prie pokyčio.“ – dalinasi Socialinės veiklos skyriaus vadovo pavaduotoja Agnė Demenienė.
