Gydytoja rezidentė Orinta Klimaitė, pasirinkdama profesiją, sujungė dvi savo aistras – poreikį menui ir estetikai bei norą operuoti. Ketinusi rinktis chirurgo specialybę, paskutinę minutę ji persigalvojo ir nusprendė pasukti Lietuvoje dar mažai išmintu keliu – tapti dermatochirurge. Pasisėmusi patirties užsienyje, ji jau pamažu pritaiko savo žinias LSMU Kauno ligoninės operacinėse. O kartu su augančia patirtimi, gydant odos ligas, auga ir kitos mylimos veiklos rezultatai – O. Klimaitės nutapytų paveikslų skaičius artėja prie 200-tų.
Profesiją nuspėjo krikšto mama
„Užaugusi Orinta bus gydytoja!“ – vaikystėje jos profesinį kelią nuspėjo krikšto mama. Nors tąkart artimieji smagiai pasijuokė iš tokios „pranašystės“, praėjus keliolikai metų Orinta iš tiesų įstojo į mediciną.
„Visada gerai mokiausi, patiko gamtos mokslai, tad būdama maždaug septintoje klasėje pradėjau galvoti, kad būsiu gydytoja. Įsivaizdavau save važiuojančią į Afriką gydyti vaikų“, – šypsosi O. Klimaitė prisiminusi pirmuosius savo pasvarstymus apie profesiją.
Studijuoti nebuvo lengva, tačiau ją gelbėjo senas vaikystės pomėgis – tapymas. „Menas man visada buvo svarbus. Mokyklos laikais piešiau, lankiau dramos studiją. Tačiau studijuojant, jis man buvo gyvybiškai reikalingas: nežinau, kaip būčiau užbaigusi mokslus, jei ne tapyba. Tai yra mano terapija“, – pasakoja O. Klimaitė, baigusi medicinos studijas su pagyrimu.
Persigalvojo
Kai atėjo metas rinktis tolimesnę studijų kryptį, Orinta priėjo kryžkelę: „Beveik visus šešis metus studijuodama mediciną, galvojau, kad būsiu arba chirurgė, arba anesteziologė reanimatologė. Tam ir ruošiausi: gilinau žinias šiose srityse, praktikavausi chirurgijos skyriuose, keturis metus dirbau prozektoriume, lavindama chirurginius įgūdžius (imituojant įvairias chirurgines intervencijas). Tačiau paskutiniais mėnesiais kažkas pasikeitė – nebenorėjau nei į vieną, nei kitą specialybę“, – prisimena O. Klimaitė.
Vidinė nuojauta nuvedė ją kita kryptimi – į dermatovenerologiją: „Mane sudomino dermatochirurgija. Ši medicinos sritis jungia dermatologiją ir chirurgiją. Dermatochirurgas šalina piktybinius odos darinius, daug dėmesio skirdamas estetiškam poprocedūriniam vaizdui, kuris pacientui keltų kuo mažesnį diskomfortą. Buvau daug skaičiusi apie tai, kaip ši sritis vystoma užsienyje, žavėjo tiek terapinė, tiek estetinė jos pusė. Atrodė, kad dirbant tokį darbą, niekada nebus nuobodu, nes jis labai įvairus”.
Jau išmoktos pamokos
Visgi įstojus, Orinta pamatė, kad Lietuvoje dermatochirurgija vystoma minimaliai. „Rezidentūros metu turėjome mokytis šalinti paprastus apgamus. Tačiau, laimei, mano dėstytoja profesorė Skaidra Valiukevičienė surado man stažuotę Rostoko (Vokietija) ligoninėje, kur dirba aukšto lygio dermatochirurgijos specialistai. Pradžia nebuvo lengva: siekdama greičiau susibendrauti su kolektyvu, parodyti savo norą mokytis, ir operacines ploviau, ir asistavau, kol galiausiai įgijau pasitikėjimą ir turėjau galimybę operuoti“, – sako O. Klimaitė.
Savam krašte pranašu nebūsi?
Vėliau ji dar stažavosi Šveicarijoje, Olandijoje, tačiau, nepaisant to, įsitvirtinti Lietuvoje kaip būsimai dermatochirurgei nebuvo lengva. „Įprasta manyti, kad odos darinius operuoja plastikos chirurgai, o dermatologija laikoma daugiau terapine sritimi. Tad į faktą, kad aš, būsima dermatologė, atliksiu operacijas, kolegos Lietuvoje žiūrėjo gana skeptiškai. Galbūt dėl to, kad tokios specializacijos kaip dermatochirurgija Lietuvoje apskritai nėra“, – pasakoja rezidentė.
Operacinės durys atsivėrė
Tačiau nors durys Orintai atsidarė ne iš pirmo karto, visgi – jos atsidarė. Pasirinkusi LSMU Kauno ligoninę kaip rezidentūros bazę, ji čia turi galimybę ne tik konsultuoti pacientus ambulatoriškai, bet ir darbuotis operacinėje. O prie operacinio stalo, anot O. Klimaitės, laikas sprogte susprogsta: „Būna, kad susiplanuojame vienokią operacijos eigą, bet atvėrus audinius paaiškėja, kad planas nepavyks. Reikia čia ir dabar galvoti kitus sprendimus. Tuomet pasidaro išties įdomu: įsitraukiu taip, kad laikas ištirpsta. O atsakomybė operuojant veido sritį neleidžia galvoti apie galimas nesėkmes – tiesiog turime rasti būdą, kaip užbaigti operaciją, pasiekiant geriausią rezultatą – tiek sveikatos, tiek estetiniu atžvilgiu“.
Laukia iš pacientų istorijų
Orintai įsiminė vieno dermatochirurgo, iš kurio mokėsi Šveicarijoje, pamokos. Jis akcentuodavo pacientų emocinės savijautos svarbą, kuri priklauso ir nuo gydytojo bendravimo būdo, ypač rimtesnės ligos atveju. Ir nors anksčiau apie save negalvodavo kaip apie ypač komunikabilų žmogų, šiandien O. Klimaitė nuoširdžiai džiaugiasi bendravimu su pacientais: „Man išties patinka su jais bendrauti, išklausyti, rasti būdą, kaip prakalbinti, nuraminti, jei reikia. Tarkim, prieš kiekvieną operaciją užeinu pas pacientą į palatą ir prašau jo prisiminti kokią nors istoriją, kurią man papasakos operacijos metu, palinkiu gerai išsimiegoti, skaniai pavalgyti ir ateiti geros nuotaikos“.
Diplomas suteiks daugiau laisvės
O. Klimaitė sako nekantraujanti pabaigti rezidentūrą. „Esu labai dėkinga, kad LSMU Kauno ligoninėje mane jau dabar priima su mano inovatyviomis idėjomis. Jaunam gydytojui sulaukti pasitikėjimo, įvertinimo iš labiau patyrusių kolegų yra labai svarbu. Bet, natūralu, kad kaip rezidentė dar turiu apribojimų, o kai mokslai bus baigti, galėsiu dermatochirurgiją Lietuvoje vystyti plačiau. Tikiuosi, kad galėsiu tą daryti ir šioje ligoninėje“, – sako Orinta.
Į darbą – su džiaugsmu
Gydytoja rezidentė pripažįsta, kad dirba daug, bet tik dėl to, kad profesinė veikla teikia jai džiaugsmą. Tiek darbą ambulatorinėje grandyje, tiek chirurginiame skyriuje ar dėstymą studentams Orinta vertina kaip įdomią ir naudingą patirtį.
„Mane į priekį varo noras padėti. Jaučiu prasmę darydama tai, ką darau. Daugelis mano kolegų renkasi estetinės dermatologijos pusę, mažiau lieka terapijoje. Ir tai yra suprantama: privačiose klinikose, atliekant grožio procedūras, atlygis labiau motyvuojantis nei valstybinėse ligoninėse. Tačiau aš asmeniškai jaučiu didesnį pasitenkinimą terapinėje dalyje, man nebaisios opos, niežai, pūliuojančios žaizdos, išplitusios lėtinės uždegiminės odos ligos. Visa ši įvairovė – iššūkis, ir tą iššūkį aš priimu,“ – šypsosi O. Klimaitė.
Kaip drobėje, taip ir ant operacinio stalo?
Kai žvelgia atgal, Orinta pati stebisi, kaip dėsningai jos gyvenime viskas dėliojosi, lyg nematoma ranka būtų vedžiojusi ten, kur ji turi būti. „Tapymas, darbas prozektoriume, netikėtas sprendimas pasirinkti dermatovenerologiją… Viskas išėjo į gerą. Tapymas lavino estetinį pojūtį, rankos valdymą, vizualinę atmintį, kas padeda operacijų metų prisiminti vadovėliuose matytus pjūvius. Prozektoriume turėjau nepamainomą praktiką, kuri padėjo greičiau perprasti chirurginius subtilumus. O dermatovenerologijos rezidentūra leido apjungti savo gebėjimus ir paversti nauda pacientui“, – neabejoja savo pasirinkimais gydytoja rezidentė O. Klimaitė.
Kai sugriūna planas, prasideda tikroji kūryba
Orinta mato ir daugiau paralelių tarp dailės ir medicinos. „Pradėdama tapyti paprastai turiu viziją, tačiau, kaip ir operacijų metu, būna, kad pirminis planas pasisuka netikėta linkme. Ir vėl pasidaro labai įdomu, koks gi bus rezultatas, kai susijungs nežinomybė, vaizduotė ir ekspromtas. Tas netikėtumo momentas yra mano poilsio akimirka ir įtampos paleidimas“, – apie savo hobį pasakoja Orinta.
Jos „sąskaitoje“– daugiau nei 170 paveikslų, surengtos devynios parodos. Medikė sako sauganti tapybą kaip brangiausią atsipalaidavimo būdą ir neketinanti jos paversti darbu. Todėl norintys užsisakyti paveikslą gali pasirinkti nebent tik spalvinę gamą – visa kita kūryba, kuri atspindi jos išgyvenimus, svajones, santykį su pasauliu ir savimi.
